Apie veislę

Vidurinės Azijos aviganis

Viena seniausių šunų veislių pasaulyje, manoma kad šiai veislei apie 4000 metų. Vidurinės Azijos aviganių protėviais laikomi Tibeto mastifai, Azijos aviganiais žavėjosi Aleksandras Makedonietis ir Julijus Cezaris. Šie legendiniai šunys saugodavo Šilko keliu žengiančius karavanus. Jų istorijoje susipynę mitai ir tikrovė, tačiau nuo seniausių laikų jie pagarsėję kaip puikūs sargai ir bebaimiai gynėjai pavojaus akivaizdoje. Centrinės Azijos aviganius suformavo sunkus gyvenimas, sudėtingas klimatas ir amžina kova su pagrindiniais bandų priešais – vilkais. Šių šunų formavimosi teritorija apima 3000 km iš vakarų į rytus ir 2000 km iš šiaurės į pietus. Azijatai kovodavo ne tik su vilkais – jiems tekdavo įveikti ir kitus laukinius gyvūnus, tokius kaip hienos, lokiai ar leopardai – dažnai tokios kovos kainuodavo gyvybę pačiam šuniui. Vidurinės Azijos sritis didele dalimi buvo klajoklių gyvenvietė. Joks klajoklis nebūtų išsivertęs be šuns. Sunku net įsivaizduoti, kiek klajoklių genčių kirto šias vietas, kiek jų įsikūrė įvairiose srityse ir asimiliavosi su vietiniais (atvykusiais ten kiek anksčiau). Kiekviena nauja persikėlimo banga su savimi atgabendavo ir šunis, kurie skirdavosi nuo vietinių. Atvykėlių šunys maišėsi su vietinių, o išlikdavo geriausiai sugebėję išgyventi tomis sunkiomis sąlygomis. Taip per šimtus metų didelėje Centrinės Azijos srityje susiformavo puiki veislė – Vidurinės Azijos aviganiai. Šimtmečius jie saugojo piemenis bei jų gyvulius Azijos vidurio valstybėse (Tadžikistane, Kazachstane, Uzbekistane, Turkmėnistane), Uralo kalnų srityje bei dalyje Sibiro. Gryniausią tipą yra išlaikę šunys iš Turkmėnijos. 

 

Mokslinis pavadinimas: Canis lupus familiaris

FCI standartas: Nr. 335

FCI klasifikacija: II FCI grupė: Pinčeriai ir šnauceriai tipas, 2 sekcija : (molosinio, kalnų tipo ir galvijų šunys. Be darbinių bandymų.

Ūgis (ties ketera): Patinas: 60-65 cm, Kalė: 55-60 cm

Svoris: Patinas: 50-65 kg, Kalė: 40-55 kg

Plaukas: Vidutinio ilgio, tankus, šiurkštus

Aktyvumas: Vidutinis

Intelektas: Aukštas

Temperamentas: Drąsus, lengvai prisitaikantis, smalsus, stiprus, nepriklausomas, ramus.

Tinkamumas apsaugai: Aukštas

Tinkamumas tarnybai: Aukštas

Vados dydis: 4-12

Ilgaamžiškumas: 10-12 m.

Azijatai išplito po didelę teritoriją ir kiekviename regione įgijo savo individualių specifinių bruožų. Kažkada su mongolais pasiekę Europą, jie tapo daugelio šio krašto aviganių protėviais. Azijatų palikuonys – allans, artimi su daugeliu Vakarų Europos mastifų. Šiuolaikinis azijatas buvo suformuotas XX amžiuje. Iki 1935 metų jie šaukti kaip turkų piemenys, bet taip atsitiko todėl, kad kažkas iš autorių nesugebėjo atskirti Turkijos ir Turkmėnijos. Dabartinį pavadinimą veislė įgavo nuo 1935 metų. Iš pradžių juos vadindavo Turkmėnistano aviganiais, vėliau darniai pervadino Vidurinės Azijos aviganiais. Azijatai skirti avių bandas ginti nuo plėšrūnų (daugiausia vilkų) bei saugoti šeimininko turtą. Jų populiaciją lėmė ne tik selekcija, bet ir natūrali atranka – išgyvendavo ir veisdavosi tik stipriausi ir sumaniausi.

Charakteris:

Vidurinės Azijos aviganiai yra labai ramūs, aukšto intelekto, stabilios psichinės būklės, nepiktybiniai šunys. Jų nervų sistema labai stipri ir gerai išvystyta. Šie aviganiai yra labai užsispyrę bei savarankiški, todėl paklūsta tik stipriam šeimininkui. Vidurinės Azijos aviganis nuolat bando savo šeimininko charakterį bei ieško silpnų jo vietų, kurių radęs visada jomis pasinaudos.

Išvaizda:

Tai aukšti ir stambūs, grubaus sudėjimo šunys. Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau kaip 70 cm, patelių - ne mažiau kaip 65 cm. Vidurinės Azijos aviganių kaulai masyvūs, raumenys stiprūs, todėl tai yra labai ištvermingi šunys. Oda stora, pakankamai elastinga. Kailis būna dviejų tipų – ilgaplaukis arba trumpaplaukis. Plaukai tiesūs, šiurkštūs ir tankūs. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Akys toli viena nuo kitos, tamsios, apvalios, tiesios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklinis. Kaklas trumpas, raumeningas, žemas. Ketera aukšta, ryški (ypač patinų). Krūtinė plati, gili, su apvaliais šonkauliais. Nugara stipri, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, raumeningos, beveik horizontalios. Uodegos pagrindas aukštai, strėnų zonoje, pjautuvo formos. Nuleista uodega siekia kulno sąnarius. Uodega trumpinama. Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Jos truputį ilgesnės negu pusė šuns aukščio ties ketera. Plaštakos trumpos, tvirtos, plačios, vertikalios. Užpakalinės kojos lygiagrečios, truputį ištiesinti kelio ir kulno sąnariai. Blauzdos trumpos. Letenos stambios, ovalios, sugniaužtos.